Renginiai

Liudvikas Zamenhofas ir Lietuva

2017-uosius UNESCO buvo paskelbusi Liudviko L. Zamenhofo, esperanto kalbos kūrėjo, metais.
2019 metais sukako 160 metų nuo šio asmens gimimo. Šiemet Esperanto kalbai sukanka 135 metai.
Esperanto yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja
visame pasaulyje bendrauja tūkstančiai žmonių, leidžiamos knygos ir periodiniai leidiniai.
Liudvikas Lazaris Zamenhofas gimė 1859 m. gruodžio 15 d. Balstogėje, tada dar buvusioje Rusijos
sudėtyje. Anuomet tai būta „tautų katilo“ iš lenkų, rusų, žydų ir vokiečių. Vos sulaukęs 10 metų L.
Zamenhofas parašė pjesę „Babelio bokštas, arba Balstogės tragedija“. Pavadinimas rodo, kad skirtingų
tautybių gyventojams ten nebuvo lengva ir dėl kalbų skirtumų. Todėl L. Zamenhofas labai anksti, dar
mokykloje, ėmėsi kalbos mokslų. Jau tuomet jam nedavė ramybės mintis sukurti bendrą kalbą, galinčią
spręsti įvairiatautėje aplinkoje kylančias problemas. Tarptautinė kalba turėjo suteikti galimybę
susikalbėti, užkirsti kelią konfliktams ir prisidėti prie tautų suartinimo.
Esperanto kūrėjas buvo akių gydytojas. Gydytojo praktiką 1885 m. jis pradėjo Veisiejų miestelyje. Čia
parengė medžiagą savo sukurtos kalbos vadovėliui. Išleisti vadovėlį L. Zamenhofui pavyko tik 1887
metais ir tik dėl pažinties su būsima žmona, iš Kauno kilusia Klara Zilbernik, kurios tėvas Aleksandras
finansavo knygos leidimą.
Kas siejo L. Zamenhofą ir Kauną? Ar tik tai, kad Lietuvą jis vadino savo tėvyne, o jo žmona buvo iš
Kauno? Kodėl apie Kauną yra girdėję viso pasaulio esperantininkai?
L. Zamenhofo žmona Klara buvo Kauno verslininko Aleksandro ir Godos Zilbernikų dukra. Tėvas
buvo muilo fabrikėlio Kaune bendrasavininkis, motina kilusi iš turtingos Belochų šeimos Balstogėje.
Abu Zilbernikai į Kauną atsikėlė iš Balstogės. Šeimoje augo aštuoni vaikai, Klara buvo jauniausioji.
L. Zamenhofo svainė, metais vyresnė Klaros sesuo Tereza Kocinienė savo atsiminimuose 1937 m.
žurnale „Litova Stelo“ („Lietuvos žvaigždė“) išspausdino trumpus atsiminimus apie L. Zamenhofą.
Juose rašė, kad jos tėvas A. Zilbernikas prieš jungtuves pasakęs dukrai: „Tavasis Lazaris yra genijus, jo
laukia šventa misija“.
Po rusakalbiams skirto esperanto kalbos vadovėlio tais pačiais 1887 m. uošvio lėšomis išėjo šio
vadovėlio laidos lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, po to dar kelios knygelės. Be Kauno verslininko
A. Zilberniko paramos esperanto kalba būtų likusi vienu iš daugelio tarptautinės kalbos projektų ir
nebūtų išėjusi į platųjį pasaulį.
Buvusi Pažeskaja gatvė, kurioje gyveno Zilbernikų šeima, nuo Pirmojo pasaulinio karo turėjo Pažų
gatvės vardą. Nuo 1926 m. tai L. Zamenhofo gatvė. Atėjus naciams ji virto Alytaus gatve. Paminėjus
100-ąsiais esperanto kalbos autoriaus gimimo metines, dar sovietmečiu, Kauno esperantininkų lyderio
Albino Vebeliūno pastangomis 1960 m. ji atgavo L. Zamenhofo vardą.
Dviaukštis Zilbernikų namas L. Zamenhofo g. 5 yra vienintelis pasaulyje išlikęs pastatas, susijęs ir su
esperanto kalbos atsiradimu, ir su L. Zamenhofo šeima. Čia gyveno mecenatas A. Zilbernikas, ne kartą
lankėsi L. Zamenhofas, ten gimė jo žmona Klara, gyveno jo vaikai Adomas ir Sofija.
Istoriniame name įsikūrė Lietuvos esperantininkų sąjunga (LES). Čia sukaupta per dešimt tūkstančių
esperantiškų knygų turinti biblioteka, yra susirinkimų ir kursų patalpos. Pastatas reikalingas rimto
remonto, ypač vertinant jo kaip kultūros ir istorijos paveldo objekto svarbą.
L. Zamenhofas pasirašinėjo pseudonimu „Doktoro Esperanto“ – „Daktaras, turintis viltį“. Ilgainiui šie
žodžiai tapo kalbos, sulaukusios pasaulinio pripažinimo, pavadinimu. Jos kūrėjas atsisakė bet kokių
autorystės teisių – jis troško, kad kalba išliktų, tobulėtų ir priklausytų visiems.
Kaunas į esperanto kūrėjo viltį atsiliepė bemaž prieš šimtą metų – čia 1919 metais įkurta
esperantininkų sąjunga. Jos kūrėjas ir pirmasis vadovas buvo žymus Lietuvos visuomenės veikėjas,
rašytojas, poetas, publicistas, literatūros kritikas, prelatas, profesorius Adomas Jakštas-Aleksandras
Dambrauskas. Ši visuomeninė organizacija 1918–1940 metais buvo viena aktyviausiai tuometinėje
Lietuvoje veikusių tokio pobūdžio organizacijų.

Prasidėjus Lietuvos okupacijai 1940 m. Lietuvos esperantininkų sąjunga, kaip ir didžioji dauguma
visuomeninių organizacijų, okupacinės valdžios buvo uždrausta. Prasidėjus atgimimui Lietuvoje 1988
m. sąjunga viena iš pirmųjų buvo atkurta taip pat Kaune. Per beveik tris dešimtmečius ji tapo viena
rezultatyviausiai veikiančių organizacijų Lietuvoje. 1991 metais buvo atkurtas 1918–1940 metais leistas
žurnalas esperanto kalba „Litova stelo“, platinamas apie 50-yje pasaulio šalių.
Nuoseklia, aktyvia ir rezultatyvia veikla Lietuvos esperantininkų sąjunga pasiekė, kad 2005 metais
Lietuvoje būtų organizuotas jubiliejinis 90-asis pasaulinis esperantininkų kongresas. Šis kongresas iki
šiol lieka didžiausiu Lietuvos istorijoje tarptautiniu renginiu tiek dalyvių (2344 asmenys), tiek
atstovautų valstybių skaičiumi (60 pasaulio šalių), tiek trukme (liepos 23–30 dienomis). Kongreso
globėjas buvo Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Sveikinimą kongresui atsiuntė
tuometinis UNESCO generalinis direktorius Koichiro Matsura, kongreso Garbės komitetą sudarė 30
iškiliausių mūsų šalies žmonių: tuometinė Europos komisijos narė Dalia Grybauskaitė, Europos
žmogaus teisių teismo teisėjas prof. Pranas Kūris, prof. Vytautas Landsbergis, poetas Justinas
Marcinkevičius, operos solistas Virgilijus Noreika, akademikas Zigmas Zinkevičius ir kt. Kongreso
proga buvo išleistas specialus pašto ženklas.
Lietuvos esperantininkų sąjunga itin aktyviai dirba leidyboje. Įvairiose prestižinėse Lietuvos
leidyklose („Alma Littera“, „Baltos lankos“, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, „Ryto Varpas“
ir kt.) 2000–2010 metais buvo išleista per 100 fundamentalių knygų esperanto ir lietuvių kalbomis
esperanto kalbos mokymo, esperantininkų veiklos istorijos, interlingvistikos ir esperantologijos,
tarptautinės kalbos problematikos klausimais, grožinės literatūros kūrinių, pažintinių knygų apie Lietuvą
ir pan.
Sąjungos organizuojamus kursus įvairiuose Lietuvos miestuose per pastaruosius metus baigė per 5000
asmenų.
Lietuvos esperantininkų sąjunga pelnė tarptautinį pripažinimą. 1995 metais ji gavo tarptautinę premiją
„Cigno“ („Gulbė“), 1997 metais tarptautinio Grabovskio fondo premiją, 2003 metais buvo pripažinta
geriausiai veikiančia nacionaline esperantininkų organizacija pasaulyje ir gavo prizą „Trofeo Fyne“.
Šiuo metu Lietuvoje yra per 6000 aktyvių esperantininkų. Didžioji jų dalis priklauso Lietuvos
esperantininkų sąjungai. Tai yra viena solidžiausių ir aktyviausių visuomeninių organizacijų šalyje,
turinti autoritetą ir sulaukusi didelio pripažinimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
„Daktaras, turintis viltį“ savo siekį įgyvendino – daugiau nei 100 pasaulio šalių keli milijonai žmonių
kalba šia tarptautine kalba, tinkančia tiek poezijai, tiek mokslui, tiek filosofijai, tiek prekybai, tiek
bendravimui, tiek kitiems žmonių poreikiams. Nė vienai tautai esperanto kalba nėra gimtoji. Ji tarsi
tiltas sujungia įvairias kultūras ir priklauso visiems žmonėms.
Lietuvoje garsiausio pasaulio litvako Liudviko Zamenhofo atminimas yra tinkamai įamžintas.
Veisiejuose jam yra pastatyti du paminklai, jo vardu yra pavadintos gatvės Veisiejuose, Kaune ir
Vilniuje. Kazlų Rūdoje viena gatvė yra pavadinta Esperanto vardu. Lietuvių kalba apie šį didį humanistą
yra išleistos septynios biografinės knygos .
Lenkijos institutas Vilniuje Lenkijos užsienio reikalų ministerijos užsakymu Liudviko Zamenhofo
mirties 100-ųjų metinių proga parengė parodą atspindinčią jo gyvenimą ir veiklą, tame tarpe, jo ryšius
su Lietuva, Kaunu, Veisiejais. Paroda taip pat atspindi tarptautinės esperanto kalbos populiarėjimą ir
paplitimą, skatina jos mokytis.
Povilas JEGOROVAS
Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas
* * *

Lietuvos esperantininkų sąjungai padedant Liudvikui L. Zamenhofui skirta paroda jau
pabuvojo UNESCO-galerijoje Vilniuje, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, Kauno Rotušėje,
Vytauto Didžiojo universitete, Panevėžio miesto savivaldybėje, Veisiejų regioniniame parke,

Lazdijų krašto muziejuje, Druskininkų vandens parke, Varėnos rajono Merkinės kultūros centre,
Šalčininkų kultūros centre, Švenčionių Nalšios muziejuje, Ignalinos krašto muziejuje, Utenos
kultūros centre, Molėtų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, Ukmergės kraštotyros
muziejuje, Jonavos krašto muziejuje, Širvintų rajono Savivaldybės viešojoje bibliotekoje,
Elektrėnų kultūros centre, Kaišiadorių viešojoje bibliotekoje, Jurbarko rajono savivaldybės
viešojoje bibliotekoje, Tauragės rajono Savivaldybės viešojoje bibliotekoje , Šilalės rajono
Savivaldybės viešojoje bibliotekoje, Šakių rajono kultūros centre., Marijampolės kultūros centre,
Vilkaviškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje , Kalvarijos savivaldybės viešojoje
bibliotekoje, Kazlų Rūdos viešojoje bibliotekoje, Alytaus kultūros centre, Prienų kultūros ir
laisvalaikio centre , Kėdainių rajono Savivaldybės Mikalojaus DAUKŠOS viešojoje bibliotekoje ,
Biržų rajono Savivaldybės Jurgio BIELINIO viešojoje bibliotekoje , Rokiškio kultūros centre,
Kupiškio rajono Savivaldybės viešojoje bibliotekoje, Zarasų kultūros centre, Anykščių Liudvikos
ir Stanislovo DIDŽIULIŲ viešojoje bibliotekoje, Radviliškio viešojoje bibliotekoje. Nuo š.m.
lapkričio 15 d. iki metų pabaigos ši paroda bus eksponuojama Šiaulių rajono Savivaldybės
Kultūros centre ( Kuršėnai, Ventos g. 11A ).